„Neišbraukit manęs iš pavasario...“ (V.Vysockis)

Spausdinti Įkelti informaciją
2018-03-18     Autorius:  T klasė T klasė

Tokiais V. Vysockio žodžiais Kauno apskrities Viešosios bibliotekos muzikos fondų skyriuje pradėjome rusų kalbos pamoką, skirtą šio poeto, dainininko, aktoriaus 80-osioms gimimo metinėms paminėti. Dirbdami grupėse mokiniai turėjo galimybę susipažinti su legenda tapusio, reto talento, ryškaus originalumo, bohemišką gyvenimą gyvenusio žmogaus biografija. Perskaičius duotus tekstus, mokiniams teko atsakyti į tris pateiktus klausimus. Tuo pačiu pasiskirstę po du, sėdome prie senojo patefono, kuris suko „Melodijos“ firmos 1978 metais išleistą V.Vysockio vinilinę plokštelę. Klausėmės nuotaikingos poeto atliekamos dainos „Rytinė mankšta“. Mokiniams pasakojome, kad toks prikimęs, mįslingas, o kartais pasipiktinęs balsas anuomet skambėjo ne tik per radijo imtuvus ar magnetofonus ir patefonus, o ir gyvai įvairiose Rusijos ir užsienio koncertų salėse. Jis sukūrė daugiau nei 700 eilėraščių, suvaidino daugiau nei 30 vaidmenų kine (Hamletą, Galilėjų, Puškiną ir kt.) bei Tagankos teatre. Draugus, pažįstamus ir nepažįstamus visuomet žavėjo jo drąsa ir laisvumas, nesivaržymas, pakerėjo nuolatinė kova už laisvę, tiesą ir teisybę. Mokiniai patys tuo įsitikino perskaitę poeto eilėraštį „Aš nemėgstu.“ Sakoma, kad V.Vysockis taip įsijausdavo į atliekamos dainos turinį, kad tiesiog joje gyvendavo. O žmonės ilgai spėliodavo kokia gi šio žmogaus profesija: gal jis tolimųjų reisų vairuotojas, gal alpinistas, gal karininkas, o gal šiaip nusikaltėlis... O kad jis yra šių garsių dainų autorius, žinojo toli gražu ne visi.

Nepaisant to, kad jo vardas buvo išbrauktas iš Rusijos kultūrinio gyvenimo, kad jo nepriėmė nė į vieną kūrybinę sąjungą, neskyrė jokių apdovanojimų, jis ir toliau dirbo taip uoliai, kaip tik įstengė.

Pašėlęs ir įtemptas gyvenimo ritmas, repeticijos, draugai, gastrolės, po truputį atėmė jo jėgas, sekino sveikatą. Visi kas jį prisimena sakė, kad paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, jis daug kalbėjo apie mirtį, bet tuoj numojęs ranka kartojo savo pamėgtą posakį: „Reikia dirbti“... Taip ir dirbo. Iki paskutinio atodūsio...

Pamoką baigėme V.Vysockio daina apie draugą. Teisus buvo poetas sakydamas „Neišbraukit manęs iš pavasario“... „Aš, žinoma, grįšiu“...

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos rusų kalbos mokytoja

Jūratė Burinskienė

 
Komentaras
Vardas:
El. paštas:
Komentuoti:
Apsaugos kodas:

Komentarų nėra