Kartu mes - jėga

Spausdinti

Vilniaus Lazdynu vid. mokykla, mokytojo dienorastis, T klasė„Kartu mes jėga“-skaitau, o po žodžiais puikuojasi Aleksandro Fiodorovo nuotrauka. Tai 2013 metų kalendoriukas, kurį gavau iš paties nuotraukos savininko prieš kokį mėnesį. Mes atsitiktinai buvom susitikę Vilniaus centre, atrodo, kaip seni geri draugai. Nors... draugai mes niekada nebuvom! Iš tolo vienas kitą pamatėme ir ... pažinome! Daugiau kaip po dešimties metų! Puolėm nuoširdžiausiai sveikintis!

Pastebėjot, kiek daug šauktukų? Tai, aišku, emocijos. Malonios. Net labai. Ir kartu tai tapo noru pasidalinti netrumpo darbo patirtimi. Minėtas žmogus- mano pirmosios laidos auklėtinio Tėvas.

Tada buvau labai jauna, ką tik baigusi universitetą. Penktokėliai labai maži, bailūs, bet be galo aktyvūs. Pirmoji pažintis su tėvais Rugsėjo pirmąją- mes su vaikais svajones rašom, tėveliai už nugarų mindžikuoja (susodinti tai nėra kur!). Tvanku, nepatogu, bet svarbiausia, kad vaikai „prisijaukintų“- juk man reiks su jais dirbti. Ir šitaip aštuonerius metus. Mobiliųjų dar nebuvo. O ir tų skambučių ar dabartinių elektroninių pranešimų kažkaip nereikėjo. Tiesiog dažnai matėmės. Nebuvo toje klasėje ypatingų chuliganų. Paprasčiausiai mes rūpinomės vieni kitais. Niekada nepamiršiu pirmosios kelionės į Trakus. Organizavo tėveliai. Kibinais irgi vaišino tėveliai. Paėmusi į rankas nuotraukų albumą papasakočiau nedaug - nuotraukos prabanga, filmavimo kameros tik prakutusiųjų rankose. Ar įsivaizduojate, kokios vertės buvo Paskutiniojo skambučio dovana - tėvų sukurtas ir įrašytas filmas apie mūsų bendrus aštuonerius metus!

Tik pernai išleidau savo, galima sakyti, antrąją laidą (nes buvo dar tokia mada, kai mokinius auklėti skirdavo nuo 11 klasės, -per porą metų (ir dar tokio amžiaus) nelabai gali pajusti mokinių, tėvų ir mokytojų ryšį ;gaila tos klasės mokinių). Laukdavau kiekvieno tėvų susirinkimo kaip atvirosios pamokos - argi lengva taip viską pasakyti, kad niekas neįsižeistų, nieko neįskaudinčiau? O pasakyti būtina, nes kitaip niekas nesikeis. Daugiau kaip pusė klasės įstojo į aukštąsias mokyklas! Vadinasi, ne veltui su tėvais arbatą gėrėm. O kaip smagiai pasijutau prieš pat naujuosius , išgirdusi savo „tryliktokų“ (taip jie save pavadino) žodžius „mes palauksime, kol baigsis jūsų šventė“, nes tuo metu jau su dabartiniais auklėtiniais ir jų tėveliais žaidėme “Graži mūsų šeimynėlė...“ Malonu ir jautru suvokti, kad beveik visa klasė rado laiko čia susirinkti, nors dauguma laikinai grįžę iš studijų užsienyje ar pailsę nuo darbų ir mokslų čia, Lietuvoje, ir tikrai turintys ką veikti vakarais. Tačiau jie dar nepamiršo savo klasės!

Visiškai neabejoju, kad ugdymas prasideda šeimoje. Šeima ugdo mokyklai. O mokykla, mano galva, neturi atpratinti nuo šeimos. Jei mokytojas gąsdins mama ar tėčiu, jei vaikas nuolat bijos, kad kažką padarė ne taip ir auklėtojas ,tikrąja ta žodžio prasme, jį paskųs – santykiai nebus gražūs.

Nesu auklėtojos pavyzdys. (Man toks pavyzdys buvo mano auklėtoja Janina Verikaitė.) Tačiau visada mokau žiūrėti į akis. Kad pasitikėjimas atsirastų. Tėvai mokytoju turi tikėti. Tada priims jį kaip mokytoją. Mokytojas turi matyti, kad tėvai neveidmainiauja, kad nuoširdūs. Mokiniai tokius tėvų ir mokytojų santykius labai greitai perpranta. Jei yra kitaip- tėvų elgesys namie vienoks, o mokykloje kitoks, savo ruožtu- mokytojas su vaikais kalba vienaip, o prie tėvų kitaip- nenuoširdumo sėkla sėja nenuoširdumą. O šiltas, natūralus problemų sprendimas ar šventės akimirka suartina, padeda siekti bendro tikslo. (Su džiugesiu stebėjau, kaip mano penktokėlių akytės spindėjo, kai pamatė savo tėvelius dainuojančius su manimi, kai tiesė savo rankutes ratelio šokti ar greitakalbe jiems aiškino žaidimų taisykles.)

Taigi tenka tik pakartoti, kad „Kartu mes jėga!“ Tėvai, mokiniai, mokytojai. Šį mėnesį ieškosime būdų, kaip pažinti save. Ir pradėsime tai daryti visi kartu. Nes tik kartu mes esame stiprūs, tik kartu galime dėti pamatus savo ateičiai, tik kartu statysime visų ir kiekvieno atskirai svajonių pilis.

                        Vilniaus Lazdynų vidurinės mokyklos mokytoja , 5 a klasės auklėtoja Rita Vinciūnienė

 

 
Komentaras
Vardas:
El. paštas:
Komentuoti:
Apsaugos kodas:

Komentarų nėra