Ne per vieną dieną tėvai buvo išstumti...

Mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas – viena iš priemonių siekiant, kad mūsų vaikai mokykloje jaustųsi saugūs ir visą energiją nukreiptų mokslams ir savęs pažinimui. Tačiau kodėl bendruomenės kūrimas kartais tampa nepasiekiamu tikslu. Dėl kokių priežasčių dvi suaugusiųjų pusės, siekiančios to paties kilnaus tikslo, nesugeba suvienyti jėgų. Visai neseniai mūsų ES projekto ,,T klasė“ mokytojų iš visos Lietuvos apklausoje, buvo įrašytas klausimas: ,,kam patikėtumėte mokyklos raktus“. Atsakymai nustebino: net 71 proc. atsakė, kad tik mokyklos personalui, ir tik 6 proc. patikėtų raktus tėvams, 23 proc. – vaikams. Apie mokytojų ir tėvų santykius, bendradarbiavimą ir  pasitikėjimo stoką, kalbamės su M.Romerio universiteto socialinių  technologijų fakulteto, psichologijos  instituto docentu dr. Antanu Valantinu

 Socialinė atskirtis – rakštis bendradarbiavimo kūrime

 Dažniausiai tėvai vengia bendradarbiauti su mokykla dėl to, kad jų ir mokytojų yra skirtinga socialinė padėtis. Pasak mūsų pašnekovo, taip yra visame pasaulyje: ,,Sunkiau bendrauti tiems tėvams, kurie neturi atitinkamo išsilavinimo ir dažnai yra ir socialiai pažeidžiami. Trumpiau tariant trūksta išsilavinimo ir skurdas, kurie sukelia gėdos jausmą ir graužatį, kad jų vaikai ne viską turi“. Tokiam tėveliui kalbėtis su mokytoju, kaip lygus su lygiu yra sudėtinga. Juo labiau, kad mokytojai, kaip ir kiekvienos profesijos atstovai, kalba savo leksika, kas tėvams gali būti ne visiškai suprantama. Todėl jie pasijunta nesaugiai. Tačiau, reikia pripažinti, kad dažnai socialiai pažeidžiami tėvai labiau padeda vaikams namuose ruošti pamokas. Tiek, kiek supranta ir gali.

 

Kita grupė tėvų, turinti gerą išsilavinimą ir  geresnę socialinę padėtį (juos dar galima pavadinti turtingais, pasiturinčiais ir turinčiais aukštąjį išsilavinimą tėvais). Šie  neretai į mokyklą žiūri kaip į servisą: esate profesionalai, dirbkite savo darbą, teikite paslaugą. Šie tėvai neretai bendradarbiavimą su mokykla suvokia, kaip jos rėmimą. Todėl mokytojai visiškai pagrįstai juos stengiasi laikyti per atstumą. O tėvams atrodo, kad jų vaikai yra žvaigždės – viską gali, viską turi.

Yra dar vienas sluoksnis – vidurinysis. Jie beveik niekur nesikiša, tačiau labai įdėmiai stebi. Visada atsiranda mokykloje tada, kai trūksta informacijos arba kažkas yra ne taip. Jie pripažįsta mokytojų profesionalų svarbą. Juos kartais taikliai vadina „deleguojančiais“ jų vaikų ugdymo funkcijas mokyklai tėvais.

 Vaiko problemos – kur jas aptarti

Kita priežastis, atstumianti tėvus nuo mokyklos, yra vaiko problemos, kurioms aptarti ne visada randama saugi aplinka. Ypač žalinga tai daryti per klasės susirinkimus. Juk niekas nenori apie savo vaiką išgirsti neigiamos informacijos, ypač prie kitų žmonių. Juk mes dažnai susitapatiname, ir jei išgirstame, kad mano vaikas blogas, vadinasi  aš  blogas tėvas, mama. Kiekvienas žmogus tai priima, kaip etiketę. Ir žinoma, tada atsiranda atšiaurumas. Kita vertus, tėvus domina vaiko ateitis, o mokytojas dažniau remiasi vaiko praeitimi. Koks jis buvo vakar, prieš savaitę, mėnesį... Lietuvoje nusistovėjusi tvarka, kad tėvų susirinkimai vyksta mokykloje tik su tėvais ir mokytojais. Be vaiko. ,,Manau, kad būtinai turėtų dalyvauti ir mokinys – teigia dr. A.Valantinas. - Man labai imponuoja skandinavų pavyzdys, kai mažiausiai du kartus per metus susitinka visa šeima ir mokytojas. Ir svarbiausia, kad kalba ne apie tai, kas mokiniui nepavyksta, o apie tai, kas sekasi geriausiai. Visa tai kuria saugią ir geranorišką aplinką. Kartu sutvirtina pasitikėjimą vienų kitais. 

 Geriausia pagalba – kiti tėvai

Tėvams, kurie yra socialiai pažeidžiami ar kurių vaikai sukelia problemų, patartina bendrauti vieniems su kitais, nes vieni kitiems gali padėti. Bendraudami gali pasitarti, pasipasakoti. Juk paprastai problemas visi išgyvename panašias. Kai tėvai pajunta, kad ir kiti taip jaučiasi, kai pamato, kiek daug galima išmokti vieniems iš kitų ir kokie jie yra panašūs, atsiranda pasitikėjimo jausmas savimi, vaiku. Bendradarbiaudami tarpusavyje klasės tėvai sukaupia socialinį kapitalą. Jie tampa grupe, kuri juos paverčia lygiaverčiais partneriais su pedagogais. To šiandieninėje mokykloje labai trūksta.  Šiandien tėvai į mokyklą ateina išklausyti informacijos, o ne diskutuoti. Mokyklose yra sukurtos tėvų tarybos, tačiau jos neveikia, nes formalūs santykiai neužtikrina bendradarbiavimo. Be to tarybose gali dalyvauti tik maža dalis tėvų. Todėl ne tarybos ar kiti teisiškai formuluojami kolektyviniai susibūrimai yra stiprioji mokyklos ašis. Visgi neformalus bendravimas ir bendradarbiavimas turi daugiau pranašumų.

 Tėvų susirinkimai arba pusryčiai pas direktorių

Kodėl tėvų susirinkimai augant vaikams retėja? Auklėtojos guodžiasi, kad vis sunkiau tėvus prisikviesti. Negi nerūpi vaikai? – klausiu pašnekovo. ,,Atkreipkite dėmesį, kai vyksta tėvų susirinkimai. Būna visuotiniai ir vėliau klasėse. Tad jei pradžioje vyktų klasės susirinkimas, o po to visuotinis, tai vargu ar į pastarąjį kas ateis, nes susižinoję, kas jiems svarbiausia – apie savo vaiką, tėvai išeina. Mokslininkų tyrimai rodo, kad tėvai ateina į susirinkimus tada, kai jie yra asmeniškai kviečiami. Ir kai yra asmeninis kontaktas su auklėtoju. Elektroniniame dienyne pamatęs informaciją apie tėvų susirinkimą, žmogus ją priima kaip bendrąją informaciją, ir ne visada suvokia, kaip asmeninį kvietimą. Ateidami į susirinkimą tėvai turi labai aiškiai žinoti, kas ten bus kalbama ir koks jų vaidmuo. Ką jie turės daryti.

,,Kada tėvai noriai lankosi mokykloje? Tada, kai jiems yra saugi atmosfera ir tada, kai jie jaučia, kad gali daryti įtaką. Jei aš negaliu nieko pakeisti ar inicijuoti, tai ko man ten eit? – taip jaučia ir galvoja daugelis tėvų, pasakoja dr. A. Valantinas ir pateikia asmeninį pavyzdį: ,,Mano vyriausias sūnus sakydavo: ,,eiti nebūtina, jei sugriausime mokyklą, tai tėvams tikrai praneš“. Iš tiesų tai, ką mes tėvai, siūlydavome keisti, organizuoti, paprastai neįvykdavo. Bendradarbiavimas – tai dvi lygiavertės pusės, kurios turi vienodą galią kažką nuveikti. Jei mano partneriui trūksta tos galios, žinių ir pan., jis atsitraukia. Man labai patiko vieno straipsnio pavadinimas – klausimo forma: ,,bendradarbiavimas ar stumdymasis?“ Pedagogai visada sunerimsta, kai tėvai ima reikšti nuomonę apie įvairius ugdymo proceso aspektus. Tada ir paaiškėja, kad abi pusės tą bendradarbiavimą ir jo tikslą supranta skirtingai. Nėra ko slėpti, pedagogai labai pavydžiai saugo savo kompetencijos teritoriją. Neretai yra bijoma, kad prisileidus tėvus arčiau, šie gali imti abejoti jo, kaip pedagogo, kompetencijomis. Reikėtų paieškoti ir įdomesnių formų. Juk galėtų būti ir pusryčiai pas direktorių.

 Užsienyje mokytojai tiria tėvus kaip reiškinį

Šiandienos mokytojai turi  ne tik gerai išmanyti pedagogiką, bet ir  darbą su suaugusiais - andragogiką.   Išmintingi pedagogai labai gerai suvokia, kad tėvų įtraukimas į jų vaikų ugdymą mokykloje po teisybei yra tėvų ugdymas. Kitaip sakant, mokytojai išsiugdo sau tėvus.,,Tikėtis, kad ugdant vaikus nebus problemų – tai iliuzija, sako pašnekovas. - Ar įmanoma užauginti vaiką, kuris neišgyventų nė vienos krizės? Ar mokykloje darbas yra sunkus? Pragariškai sunkus –  vaikų problemos mokykloje tampa kompleksinės ir jų neįmanoma išspręsti tik pedagogo, tik socialinio pedagogo, tik mokyklos psichologo pastangomis. Visi turi suvienyti savo jėgas ir dirbti kartu.  Žvelgiant pasaulio mastu, tai yra vienas skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio valstybių. Užsieniečiai tėvus, jų įtraukimą į vaikų ugdymą tiria kaip reiškinį, o Lietuvoje tėvus peikia – kad jie nesidomi, neatvyksta, žiūri į mokyklą įtariai...  Nesusikalbėjimas tikrai yra“. Tačiau pašnekovas kartu pripažįsta, kad ne visada tėvų įtraukimas į ugdymo procesą duoda laukiamų rezultatų. Yra tyrimų, kurie parodo, kad mokymosi pasiekimai blogėja. Kodėl? Tai priklauso nuo tėvų elgesio. Ar jie palaiko vaiko savarankiškumą, ar linkę kontroliuoti? Jei pritrauksime kontroliuojančius tėvus bus tik blogiau. Svarbu ir kokie tėvų lūkesčiai: pesimistiniai ar optimistiniai. Tėvas skeptikas sako: žinau, kad vaikas negabus. Svarbu, kad baigtų mokyklą, būtų geras žmogus“. Dar kitas kraštutinumas - tėvai orientuoti į galutinį rezultatą – ,,kraujas iš nosies“, bet žūt būt turi būti pagal juos. Tokių daugėja. Dar kiti orientuoti į procesą – jiems svarbu pažinimo, buvimo kartu džiaugsmas. Yra tėvų, kurie remiasi vaiko galimybėmis, o yra, kurie gabumais. Remtis vaiko gabumais – tai remtis vaiko praeitim. Jei jau gabus matematikai, tai nieko nepakeisti, palaimintas ir tiek. Pašnekovas pateikia pavyzdį, kai vienas paauglys, kuriam sunkiai sekėsi matematika, dirbo keturias valandas ir iš keturių uždavinių išsprendė vieną, tačiau pats. Į mokyklą atlėkęs ant sparnų iš mokytojo išgirdo: ,,tik tiek?“. Akivaizdu, kad šiuo atveju taip elgiasi į rezultatą orientuotas pedagogas, nuvertinęs vaiko pastangas ir padarytą pažangą.

 Ne per vieną dieną tėvai buvo išstumti...

Kai kuriose ekonominio stabilumo šalyse tėvai ramiai palieka vaikus mokykloje. Jie tiesiog labiau pasitiki sukurta švietimo sistema. Kodėl Lietuvoje to negalime pasiekti? – klausiu pašnekovo. ,,Šiandien Lietuvoje mokytojas yra įspraustas į kampą. Pedagogo statusas visuomenėje yra  žemas. Tačiau pasaulyje yra kitaip, nes mokytojas gauna didesnį palaikymą iš visuomenės. Pas mus to dar nėra. Pedagogo statusas ne per vieną dieną nukrito, ne per vieną dieną ir pakils. Tam reikės laiko. Z.Froidas pedagogų profesiją yra pavadinęs, kaip ,,vieną iš neįmanomų profesijų“. Neįmanoma todėl, kad ji yra nepaprastai sunki. Dirbant pedagogu mokykloje labai lengva emociškai perdegti ir perdegama.

Kita vertus, ne per vieną dieną ir tėvai buvo išstumti iš mokyklos. Kad jie sugrįžtų, reikia laiko, turi susikurti tradicijos, atsirasti abipusis pasitikėjimas, bendradarbiavimas“ – apibendrina dr.A.Valantinas.