Projekto ,,T klasė" dalyviai ir jų vaikystės svajonės

T klasė logoJūratė Jadkonytė-Petraitienė, žurnalistė, projekto ,,T klasė” vadovė:

Skambės keistai, bet vaikystėje nesvajojau apie jokias profesijas. Ir save užaugusią mačiau tik kaip mylimą žmoną ir gerą mamą. Kai pirmoje klasėje iš diktanto gavau penketą (tuo metu aukščiausią balą), mama sakė, gal būsiu mokytoja. Gerai, būsiu. Deficitų laikais buvo prestižinė, šiandien mistiškai skambanti, prekių žinovės profesija, vėl mama, tik jau mane, paauglę, ėmė kalbinti – gal tai? Gerai, būsiu. Iš tiesų buvau be nuomonės. Mane domino viskas, pasaulis atrodė toks spalvotas, nepažintas, viliojamas. Lankiau įvairius būrelius: Liepaičių chorą, pramoginius šokius, plaukimo sporto klasę, Karalienės vaikų teatrą, dailės pamokas ir t. t., prie viso šito intensyviai vaikščiojau į 5 miesto bibliotekas. Iš kiekvienos kas dešimt dienų imdavau leistiną normą – po 3 knygas. Skaičiau daug. O kokią profesiją pasirinkti, atsakymo vis nebuvo... Kol dvyliktoje klasėje į mūsų mokyklą neatėjo jauna žavi žurnalistikos studijų absolventė. Ji pavadavo lietuvių kalbos mokytoją ir pasiūlė per pamokas rašyti trumpus rašinėlius laisva tema. Aš, anksčiau nemėgusi rašto darbų, staiga pajutau – patinka. Ir labai. Kartu patiko naujoji mokytoja. O dar labiau jos studijuota profesija – tokia neapibrėžta, leidžianti pažinti, keliauti, keistis. Tėvai, sužinoję, kad į žurnalistikos studijas per konkursą pretenduoja dešimt stojančiųjų į vieną vietą, tik gūžčiojo pečiais. O aš jau turėjau svajonę. Su ja ėmė augti sparnai, atsirado didžiulė motyvacija mokytis ir siekti.

 

Alona Rauckienė, docentė, Lietuvos edukologijos universiteto Karjeros centro vadovė:

Norėjau būti medike. Įstojau į biologiją, po to netyčia nukrypau, t. y. per biologiją bandžiau aiškintis vaikų gamtosauginę-aplinkosauginę sampratą, kaip ji mainosi. Tyrinėjau, kokią turi mažieji, kaip ji keičiasi su amžiumi ir mokymosi turiniu, kas daro įtaką. Manau, visiškai nuo medicinos neatitrūkau ir šiandien.

 

Auksė Kontrimienė, žurnalistė:

Mūsų istorijos mokytoja lankėsi Egipte ir vaizdingai pasakojo apie šią šalį, piramides, archeologinius kasinėjimus. Mano svajonių lauką užvaldė archeologo profesija. Lankiau archeologijos būrelį Panevėžio mieste. Dalyvavau ne vienoje ekspedicijoje. Apimdavo išties nuostabus jausmas, kai savaitę kasinėdami senas kapavietes, vieną dieną surasdavome žmogaus kaulų, šalia molinės puodynės šukę ar puikiai išlikusią žalvarinę apyrankę.

Ši svajonė žlugo 12 klasėje, kai pradėjau domėtis studijomis Vilniaus universitete. Buvo 1987 metai. Sužinojau, kad nėra atskirų archeologijos studijų. Būtų tekę rinktis istoriją (tuo metu su TSKP istorijos bei marksizmo-leninizmo prieskoniu) ir neaišku kelintame kurse būtų buvusios archeologijai skirtos paskaitos.

Pasirinkti kitą mėgstamą profesiją – žurnalistiką nebuvo sunku, nes ji visada buvo šalia. Rašiau nuo tada, kai pažinau raides. Mano rašiniai atsidurdavo klasės sienlaikraštyje, mokyklos laikraštėlyje, o vėlesnėse klasėje ir Panevėžio spaudoje. Dalyvaudavau respublikiniame jaunųjų literatų konkurse. Mokykloje virė aktyvus gyvenimas, o man buvo smagu dirbti korespondente. Tad susirinkusi spausdintas iškarpas pasibeldžiau į Vilniaus universiteto žurnalistikos studijų fakultetą. Man atidarė duris...

 

Elena Martinonienė, daktarė, žurnalistė, laidos ,,Gimnazistai” vedėja ir autorė:

Matyt, trumpesnis sąrašas būtų – kuo nesvajojau. Tik prisimenu didžiai nustebusios močiutės akis, kai aiškinau jai, kad noriu būti liūtų arba tigrų dresuotoja cirke. Gyvūnų rūšies pasirinkimas man buvo vienintelė likusi problema, kitkas atrodė taip savaime aišku, suvokiama ir labai protinga. Tuo metu jau buvau ne tokia maža, jog suaugusieji į tai reaguotų kaip į naivią vaikišką fantaziją.

O šiaip... Tai, ką veikiu šiandien, matyt, patvirtina posakį, kad nuo savęs nepabėgsi... Dabar, kai esu save pažinusi geriau, kartais pamąstau, jog gal man būtų ir tas įdomu, ir anas, gal ir kitoje srityje sektųsi bei patiktų... O gal ir lengviau, sočiau būtų? Bet kai būdama net labai pavargusi ir visokia „negera“ staiga sulaukiu iš savo ,,gimnazistų“ tų tikrų, nuoširdžių žodžių, žvilgsnių, kai pajuntu jų itin atvirą, beribį pasitikėjimą, suvokiu, kad nieko svarbiau už tai, už galimybę būti su jais, kai jiems to reikia, – man nėra. Ir žinau, jog tikrai turiu kuo su jais pasidalyti, ką jiems atiduoti.

 

Elena Radzevičienė, Švenčionių rajono Pedagogų švietimo centro direktorė:

Vaikystėje daug kuo svajojau tapti: mokslininke, gėlių augintoja, netgi kosmonaute. Niekada nesižavėjau mokytojo, menininko ar aktoriaus profesija. Taip ir neišmokau vaidinti nei scenoje, nei kasdieniame gyvenime. Tačiau įgijau istorijos mokytojos specialybę, nes supratau, kad istorija yra įdomu, viskas joje siejasi, kad mokykloje ją išmokau geriausiai, kad sugebu visa tai aiškiai bei įtikinamai perteikti kitiems. Istorijos mokytojai dažnai tampa vadovais, gal todėl ir mano karjera, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, pasuko šia linkme.  

 

Kristina Fišienė, interneto svetainės www.mokytojodienoraštis.lt vadovė:

Būdama maža norėjau būti gydytoja arba pradinių klasių mokytoja. Kiek atsimenu, taip skambėjo visų to meto mergaičių norai. Rimčiau apie ateities planus pradėjau mąstyti susidomėjusi biologija. Kelias vasaras atostogaudama pas močiutę kaime darydavau įvairius biologinius bandymus, eksperimentus, mikroskopu tyrinėdavau vabzdžius, augalus, turėjau surinkusi nemažą vabaliukų ir drugelių kolekciją. O kai mokykloje reikėjo rinktis mokymosi profilius, kad ir kaip patiko biologija, teko rinktis humanitarinę kryptį, nes tikslieji mokslai – matematika, fizika man buvo sunkiai įkandami. Kol galiausiai pasirinkau lietuvių kalbos mokytojos profesiją.

 

Liutauras Kontrimas, metodinio filmo ,,T klasė” režisierius ir kūrėjas:

Vaikystėje norėjau būti kolūkio pirmininkas arba kosmonautas, bet tėvai nuvedė į berniukų chorą „Ąžuoliukas“...Jame choro vadovas ir įkūrėjas bei prof. V.Miškinio mokytojas H.Pereišteinas pasakė, kad man reikėtų studijuoti meno mokymo įstaigoje. Taip atsidūriau M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tačiau asmeniškai visada labiau patiko teatras ir kinas. Todėl po mokyklos įstojau į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Mokiausi aktoriaus meistriškumo bei TV režisūros. O televizijos režisieriai kuria ne tik TV laidas, bet ir filmus.